Pelėsio naikinimas

Laiku nesunaikinus grybelinio pelėsio židinius, atsiranda  galimybė pelėsiui apsigyventi įvairiose patalpų vietose .
Didėjant pelėsio koncentracijai patalpose, gyvenamoji aplinka tampa sunkių ligų priežastimi.
Grybelinį pelėsį su specialia aparatūra naikiname visose patalpose - butuose, namuose, biuruose, kavinėse, mokymo įstaigose ir t. t.
Mikrobangomis išdžioviname sienas, lubas ir grindis, sunaikiname pelėsį
ne tik paviršiuje, bet ir pelėsio židinius.
Sienų, lubų paviršiuje, balduose, drabužiuose, knygose ir kitose vietose esantį pelėsį sunaikiname ozonu.
Kaina ir pelėsio naikinimo trukmė priklauso nuo pelėsiu pažeisto ploto.
tel.: 8685 81296; 8606 33770

Naudojama įranga:

- magnetronai;

- ozono generatorius;

- drėgmės surinkimo aparatai.

 

Atsiradimo ir plitimo sąlygos.
Kuo pavojingas pelėsis?
Rekomendacijos, kaip sumažinti pelėsio atsiradimo riziką ir susirgimų nuo pelėsio riziką.
Rekomendacijos biocidų pasirinkimui.
Kova su pelėsiais ir apsauga nuo jų.
Saugios patalpos. Biotechnologijos žmogaus apsaugoje nuo pelėsiu.

Pelėsio atsiradimo ir plitimo sąlygos.

Pelėsis plinta oru mikroskopinėmis sporomis. Patekę ant drėgno paviršiaus jos pradeda augti plonyčiais siūlais (grybiena - micelis). Manoma, kad idealios sąlygos pelėsio atsiradimui ir plitimui yra 20°C temperatūra ir didelė santykinė oro drėgmė ( virš 90 %). Bloga oro apykaita palaiko grybelių augimą. Be to, pelėsiai mėgsta nešvarumus. Kuo nešvaresnis būstas, tuo daugiau bakterijų ir tuo pačiu daugiau grybelių.

Pelėsis kambario temperatūroje esant dideliam oro drėgnumui ir neefektyviai ventiliacijai aktyviai dauginasi ant daugelio medžiagų ir dangų, naudojamų patalpų viduje, įskaitant betoną, gipsą, medieną, plastmasę, gumą, audininį linoleumo pagrindą, dažytus paviršius, kilimus, knygas ir pan.

Mikrosporos (pelėsio sporų dydis - nuo 2 iki 8 mikronų) gali pakilti per vėdinimo sistemą iš drėgnų rūsių.

Pelėsis stipriausias rudenį, nes susijęs su augalijos irimu.

Apie drėgnumą. Pelėsiai ir grybeliai mėgsta drėgmę. Beveik visos mus supančios medžiagos savo sudėtyje turi vienokį ar kitokį drėgmės kiekį. Fasaduose iš akmens, betono, plytų ar panašių medžiagų drėgmė kondensuojasi ant sienų paviršiaus mažų lašelių pavidalu. Kondensatas gali atsirasti šaltuoju sezonu dėl nepakankamo sienų storio. Vonios kambariuose (jau nekalbant apie pirtis ir saunas) kondensatas - įprastas reiškinys (dėl paviršiaus ir su juo kontaktuojančio oro temperatūrų skirtumo). Lietus pelėsio augimui daro teigiamą poveikį: drėgmė prasiskverbia per poras, skyles, įtrūkimus arba nehermetiškas pastatų siūles. Gruntiniai  vandenys turi „negerą" savybę įsigerti į pastato cokolį ir pakilti sienomis aukštyn. Pelėsio atsiradimas ant neapsaugotų medžiagų šiuo atveju yra neišvengiamas.

Konstrukcinė drėgmė jau iš karto yra naujose plytose, blokeliuose, perdangų gaminiuose, nes čia ji susikaupia dar statybinių medžiagų gamybos metu, o papildomas jos kiekis atsiranda pastato statybos metu. Drėgmės kaupimasis galimas dėl nesubalansuotos oro apytakos. Dar viena iš drėgmės atsiradimo priežasčių - pratekėjimai iš aukščiau gyvenančių kaimynų, nuo seno stogo, taip pat nuo senų šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemų. Grybelių skaičiui įtakos turi ir įvairios patalpų vidaus aplinkos variacijos. Didesnis drėgmės lygis ir tekantys čiaupai užtikrina palankią aplinką pelėsiui augti.

Apie temperatūrą. Pelėsiai gana gerai jaučiasi neigiamose temperatūrose. Jie, kaip ir medžiai žiemą, negyvena aktyvaus gyvenimo (neišskiria sporų, nors yra išimčių), bet ir nemiršta. Pakilus temperatūrai, pelėsis vėl išskiria sporas. Aukštos temperatūros gali sunaikinti pelėsį, tačiau kai kurioms rūšims sunaikinti reikalingas temperatūros +100°C poveikis 1-2 valandas.

Pelėsis palėpėje. Apie medieną. Nepalankios sąlygos medienos puvimui - sausa mediena (drėgmės kiekis ne didesnis kaip 20 %). Kai drėgmės lygis mažesnis nei 15 %, mediena išvis nepūva. Tokio drėgmės lygio pjautinė miško medžiaga gali pasiekti natūralaus džiovinimo nuo sausio iki liepos proceso metu arba apdorojant gamykloje. Bet drėgmės gali būti ne tik pirminėje medienoje. Prie pagrindinių drėgmės šaltinių medinėse pastatų konstrukcijose galima priskirti gruntinius (požeminius) ir paviršiaus (liūčių arba sezoninius) vandenis. Jie yra ypač pavojingi mediniams elementams, esantiems žemėje (stulpai, poliai ir kt.). Atmosferos drėgmė lietaus ir sniego pavidalu kenkia antžeminei atvirų statinių daliai, taip pat išoriniams mediniams statybiniams elementams. Kenkia medienai ir eksploatacinė drėgmė, atsirandanti gyvenamosiose patalpose ruošiant maistą, skalbiant, džiovinant drabužius, plaunant grindis ir t.t. Besikondensuojanti ant paviršiaus arba konstrukcijos viduje drėgmė yra pavojinga visų pirma todėl, kad ji paprastai pastebima tada, kai medinėje konstrukcijoje arba jos sudedamosiose dalyse įvyko negrįžtamų pakitimų, pavyzdžiui, vidaus puvinys.

Poveikis žmonėms. Ilgai manyta, kad pelėsis yra nekenksmintas. Dabar jau nustatyta, kad švariame kambaryje, viename kubiniame metre oro yra iki 500 grybų sporų. Vienos jų gali sukelti alergiją, kitos - plaučių ligas, migreną, bronchitą, astmą. Galų gale, pelėsio toksinai Kai kurie toksinai, turintys kancerogeninių savybių, gali kauptis organizme ir sukelti kepenų vėžį. Pelėsiai yra pavojingi ne tik tada, kai matome jau išmargintas sienas vonioje, virtuvėje, laiptinėje ar kitose vietose. Jų yra ir dirvoje (apie 20 proc.). Tiesa, ne visos jų rūšys yra pavojingos žmogui.

Miestų gyventojai savo butuose praleidžia 50-70 % laiko, o iš viso uždarose patalpose, įskaitant darbo vietas, ir 80-90 % laiko. Per tą laiką per kvėpavimo takus filtruojamas patalpos oras, ir jei jame yra daug mikroorganizmų, jie nusėda plaučiuose (o pelėsio grybelių ląstelės gali giliai įsiskverbti į plaučių audinį), sukeldami įvairias ligas.Tokios būklės mokslinėje literatūroje vadinamos sąvoka "Sick building syndrome" („ligas sukeliantis uždaros erdvės poveikis", arba "Sergančio namo sindromas").

Pelėsinis mikroorganizmas - tai viena grybelio rūšių, kurių yra labai daug. Žmogaus sveikatai pavojingi ne patys grybai, o jiems augant išsiskiriantys toksinai, kurie kenkia žmogaus nervų, imuninei sistemai, smegenų ląstelėms. Jei toksinių ar pavojingų mikroorganizmų koncentracija didelė, pati artimiausia gyvenamoji aplinka gali tapti sunkių ligų priežastimi.

Kai kurios grybelių rūšys gali sukelti organizmo intoksikaciją, diatezę vaikams, alergiją, peraugančią į bronchinę astmą, migreną, rinitą, otitą (slogą), bronchitą, širdies ir kraujagyslių pažeidimus, mikotoksikozę, laringitą, tracheitą, pneumoniją, konjunktyvitą, pienligę, stomatitą, dermatitą, egzemą, kriptokokinį meningitą ir net onkologines ligas. Pelėsio sukeltomis ligomis gali susirgti visa šeima. Kartais žmonėms, kurių imunitetas sumažėjęs, pelėsiai gali pažeisti vidaus organus. Visos išvardintos ligos yra lėtinės ir sukelia sunkumų gydant.

Jei žmogus įsijautrinęs pelėsių grybeliams, tai ligos simptomus jis gali jausti ištisus metus, nes pelėsių sporos nežūsta nuo šalčių, esant žemai temperatūrai, pelėsių augimas yra sustabdomas. Kiek atšilus, pelėsių grybeliai aktyvėja, vėl pradeda išskirti sporas, ir alergijos simptomai vėl paūmėja. Pelėsių sporos giliai prasiskverbia į kvėpavimo traktą.

Nuo alerginio rinito, taip pat žinomo kaip šienligė, kenčia daugiau kaip 36 milijonai žmonių. Daugeliu atvejų pagrindinė šios ligos priežastis yra alergizuojantis pelėsis. Tarp didžiulio skaičiaus pelėsinių grybelių alergizuojančiomis savybėmis pasižymi apie 300 rūšių! Skaičius žmonių, kenčiančių nuo alergijos pelėsiams, kasmet didėja ir daugiausia tai žmonės, sergantys bronchine astma. Dėl nežinomų priežasčių vaikai daug dažniau įsijautrina pelėsių sporoms nei suaugusieji. Mažiausiai 15 proc. vaikų, sergančių bronchine astma, atsiskleidė jautrumas pelėsinio grybelio alergenams. Ši liga pasižymi laipsniška pradžia ir ilgu gydymu.

Ligoninės sąlygomis žmonės su susilpnėjusiu imunitetu gali kilti net mirtinų infekcijų. Pacientams, patyrusiems sunkų chemoterapijos kursą arba kaulų čiulpų transplantacija, kenčiantiems nuo AIDS, leukemijos (žmonės su silpnu imunitetu) pelėsio sporos gali sukelti pavojingą infekciją, vadinamą plaučių aspergilioze. Jos simptomai: sausas kosulys, karščiavimas, skausmas krūtinėje, dusulys ir kraujuotasis skrepliavimas.

Pelėsių sporoms patekus į virškinamąjį traktą, vystosi maistinė alergija.
Konkreti istorija. Vyriškį gydė nuo tuberkuliozės. Po kurio laiko medikai įtarė onkologinį susirgimą. Gydė nuo vėžio, kol vienas daktaras susivokė pasėlį pasėti. Pagaliau žmogus sulaukė teisingos diagnozės! O priežastis paprasta: vyriškis augino audines. Daug su jomis kontaktavo, taip ir užsikrėtė tokiu tamsiu grybu Cryptococcus. Numirė, nes per vėlai pradėta gydyti nuo to, kuo žmogus iš tikrųjų sirgo.

Pelėsis plinta per sporas, kurios keliauja oru tol, kol patenka ant kokio nors paviršiaus ir ima ant jo augti. Dulkės iš namų, kuriuose yra pelėsis, gali iššaukti alergijos priepuolį žmonėms, alergiškiems pačiam pelėsiui. Taip pat kai kurių pelėsio rūšių skleidžiamas nemalonus kvapas gali suerzinti kvėpavimo takus, nors ir nesukeldamas alergijos.

Pelėsis neigiamai veikia ne tik kvėpavimo takus. Su maistu jis gali pakliūti į žarnyną ir kenkti virškinimo sistemai. Išvada: pelėsio žmogaus gyvenamojoje aplinkoje neturėtų būti, nes jis - papildomas organizmo teršalas.

Ne visada pelėsio dauginimasis yra lydimas matomo jo augimo, tačiau bet kuriuo atveju pažeista medžiaga tampa pelėsio sporų šaltiniu, todėl pirmasis užterštumo pelėsiu požymis - jo sporų atsiradimas ore. Kaip radiacija arba sunkieji metalai daro nematomą poveikį organizmui, taip ir pelėsiai veikia žmonių sveikatą ir būstą.
Pačiu nuodingiausiu laikomas geltonos spalvos pelėsis, kuris gamina stipriausių aflatoksiną. Geltonas pelėsis pažeidžia maisto produktus (kepenis, žuvį, pieną, ryžius, žemės riešutus).

Pelėsinis sūris. Atidarydami stiklainį su močiutės braškių uogiene, dažnai ant jos paviršiaus matome nedidelį pelėsio sluoksnį. Į galvą iš karto šauna kažkas apie peniciliną arba bent numojama ranka, kad čia menkniekis. Iš tikrųjų šis "nekaltas" pelėsis - tikrų tikriausi nuodai, kurie gali kauptis organizme ir sukelti kepenų vėžį.
Pelėsiai, naudojami gaminant prabangias sūrio ir vyno rūšis, paruošiami specialiai. Pelėsiai, pažeidžiantys maisto produktus, su jais neturi nieko bendro: skirtumas tarp jų - kaip tarp šungrybio ir baravyko. Daugiau kaip 100 toksinių junginių, mokslininkų rastų pelėsiuose ir jais padengtuose produktuose, gali būti labai ilgai nerodyti savo buvimo organizme. Tačiau po kelių dešimtmečių būtent jie gali sukelti spartų vėžinių navikų augimą. Deja, bet terminis apdorojimas šių toksinų niekaip neveikia. Todėl apipeliję produktai (ar tai būtų uogienė, duona, daržovės, vaisiai arba riešutai) turi būti nedelsiant išmetami.

Poveikis medžiagoms. Pelėsiniai grybai gali įsimesti į gipskartonį, daugybę kitų polimerinių natūralių ir sintetinės kilmės medžiagų, naudojamų būsto statybai ir apdailai.

Grybai tarpsta medienoje, jei ji apdorojama ne pagal technologijas arba neveiksmingomis antiseptinėmis priemonėmis, dažuose, įvairiose dangose - nesvarbu, ar jos įvežtinės, ar vietos gamybos. Kai mediena ilgai džiovinama natūraliu būdu, iškyla puvimo rizika, taip pat ir grybelio bei pelėsių.

Grybelių ir bakterijų sporos gali patekti ant medienos dar miške ar transportavimo metu. Kad pradėtų sparčiai vystytis, jiems reikia tik pakliūti į palankias sąlygas. Plačiai paplitusi situacija: statybinės medžiagos nupirktos pavasarį (o tai reiškia "žieminį" mišką, kuris yra laikomas sveikiausiu), o naudoti pradėtos tik antroje vasaros pusėje. Sandėliavimo laikotarpiu mediena sukrauta ir kruopščiai apdengta polietileno plėvele. Atrodo, viskas teisinga. Bet niekas neatsižvelgė į šiltnamio efektą. O tai - tiesiog puikios sąlygos pelėsiui. Ta pati mediena išliktų sveika, jei būtų uždegta nuo lietaus iš viršaus, bet per atviras sieneles būtų vėdinama per šonus.

Analogiški reiškiniai kyla ir jau pastatytuose pastatuose. Pelėsio grybeliai ir melsvumas gadina išorės vaizdą ir rodo medienos sudrėkimą. Tikrasis medienos priešas yra grybiena, kuri ardo pluoštą ir sukelia medienos suminkštėjimą, - tai didelė žala konstrukcijoms. Pelėsio grybeliai ir melsvumas neturi įtakos medienos stiprumui, puvinys gi ardo medį ir laikui bėgant padaro netinkamu naudoti (tuo pačiu užkrečia kaimynines lentas). Mediniai namai „miršta" ne nuo senatvės: medis yra pakankamai ilgaamžis, kad tarnautų šimtmečius, o tinkamomis sąlygomis išsilaiko ir tūkstantmečius. Viskas dėl to, kad medis „susirgo" naminiu grybeliu. Vienas pavojingiausių medienos gadintojų - žalingasis trobagrybis (Serpula lacrymans, lot. lacrymans - verkiantis). Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybio „auka" - spygliuočių ar lapuočių mediena (net ir nulakuota ar nudažyta). Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35% drėgmės, trobagrybis prisitaiko prie esamų sąlygų ir per trumpą laiką medinius statinius paverčia šipuliais. Esant 20-26°C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas, kartais vadinamas namų raupsais, medinį namą per pusmetį gali paversti griuvėsių krūva. Trobagrybis taip pat žaloja popierių, audinius, odą, tinką. Pakanka drėgno plyšelio, per kurį vėliau persikeliama per keletą gyvenamo namo aukštų plonyčiais grybienos laidais. Grybienos laidai bespalviai, ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais.

Pelėsis lengvai prasiskverbia per lakus ir dažus, kuriais padengtas medis. Pamėlynavimas atsiranda, kai didelė drėgmė ir temperatūra +10-25°C. Jo vystymuisi padeda bloga oro apykaita. Taip pažeista mediena nekeičia mechaninių savybių, tačiau yra irimo pirmtakas, o jo buvimas rodo aukštą medžiagos drėgmės lygį.

Bakterinis puvinys griauna medienos ląsteles iš vidaus, sukelia celiuliozės irimą. Medis dėl to tamsėja ir pilkėja. Baltasis puvinys sukelia celiuliozės ir lignino (organinio polimerinio junginio, esančio augalų ląstelių apvalkale ir sukeliančio jų sumedėjimą) irimą (lapuočių medienoje yra 20-30% lignino, spygliuočių - iki 50%).
Rusvas puvinys "suskaldo" celiuliozę, sukeldamas medienos skilinėjimą. Tokio puvinio pažeistas medžio plotas tampa rudas. Drėgnas puvinys tipiškesnis namams su aukštu drėgmės lygiu, sausas puvinys atsiranda drėgnose vietose, bet vėliau gali pereiti į sausą medį, plytas, tinką. Atkreipkite dėmesį, kad medienos patamsėjimas dar nerodo jos ligos. Kiekviena neapdorota lenta lauke pakeičia spalvą. Tai savotiška natūrali oksidacija.

Naminio grybelio atsiradimą pastebėti nesunku: ant sienų rąstų, grindų lentų, sienų apdailos iš pradžių formuojasi baltas pūkelis arba į vatą panašios baltų „siūlų" sankaupos. Tada pasirodo geltonos, rožinės ir raudonos dėmės, kurios ilgainiui virsta pilka plėvele su sidabro atspalviu. Mediena tamsėja, skilinėja ir suyra. Grybelis auga katastrofišku greičiu, ypač pastatuose iš minkštos medienos; pušies ir ąžuolo mediena mažiau pasiduoda grybelio poveikiui.

Jei naminis grybelis laiku nesunaikinamas, per 6 - 8 mėnesius jis gali "pereiti" medieną kiaurai. Pats baisiausias medienos priešas - baltasis naminis grybelis. Jis sėkmingai maskuojasi kaip paprastas pelėsis. Tačiau tik tol, kol grybelis neparodo „charakterio". Tam tikromis aplinkybėmis per mėnesį jis gali "suvalgyti" visas 4 cm storio ąžuolo grindis!

Mediena - "gyva" medžiaga, sudėtyje turinti drėgmės. Augantis medis maitinasi vandeniu per šaknis ir kamieną. Pjautinė miško medžiaga ir medienos produktai išlaiko augančio medžio ląstelių struktūrą, todėl lentos įgeria vandenį, be to, per skersines plokštumas daugiau nei per išilgines. Drėgmė - tai, kas būtinai reikalinga grybeliui.

Be medienos, pelėsis destruktyviai veikia beveik bet kokią medžiagą. Jis lengvai sunaikina dažų dangas, „išpuošia" plytas, cementą ir betoną (grybelio pažeistos betono plokštės suyra per porą metų).

Pelėsis naikina knygas, nes jų laikymo sąlygos dažnai yra optimalios pelėsio vystymuisi.

! Bet kuri medžiaga, neturinti biocidinės apsaugos, gali būti sunaikinta pelėsio.

Kas yra pelėsis?
Koks jis būna?

Pelėsis ir grybeliai lydi mus per visą žmonijos istoriją, bet atsirado jie daug anksčiau už patį žmogų. Nepaisant daugybės mokslinių tyrimų, aktyvaus mikrobiologijos vystymosi, turtingos statistinės patirties, pelėsiai išlieka viena iš mūsų pasaulio paslapčių, iki galo neištirta ir kiekvieną kartą atsirandanti vis nauju pavidalu.

Iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas - kai pelėsiai atsiranda jūsų būste, aplinkoje, ar žinote:

kur kreiptis pagalbos ar konsultacijos?
kas iš tiesų yra pelėsis ir kaip su juo kovoti?
kaip apsaugoti savo namus ir juose gyvenančius žmones nuo pelėsio?
kokiomis priemonėmis naudotis?

Pelėsio problema žinoma nuo senovės, jis minimas net Biblijoje, tačiau tik palyginus neseniai sukurtos pakankamai efektyvios kovos su juo priemonės. Jų nematome, nejaučiame. Išsigąstame tik tada, kai netikėtai žūva derlius ar kruopščiai prižiūrėti gyvūnai, artimieji suserga paslaptinga liga. Pelėsiu padengtos sienos ne tik gadina namų išvaizdą, bet ir ardo statybines medžiagas bei ypatingai neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Mano tetos vonios kambarys juodais grybelio taškeliais palubėje ir tarp plytelių man nekelia šoko, o žaluma sodybos rūsyje netrukdo ten sandėliuoti daržovių atsargų. Mes netingime spręsti problemos, mes tiesiog nežinome, kodėl ir kaip tai padaryti. Tiesa, vėliau stebimės, kodėl kenčiame nuo alergijos, kodėl sunku kvėpuoti, kodėl puikiai pastatytas namas pūva, o remontą reikia atlikti kiekvienais metais. Nurašome viską biomagnetiniams laukams, žemos kokybės medžiagoms, bet kam, neatkreipdami dėmesio į pagrindinę priežastį.

Problema nėra plačiai nagrinėjama, ir kovos bei žmonių, statybinių bei apdailos medžiagų apsaugos nuo pelėsio būdai pateikiami tik specializuotoje žiniasklaidoje, todėl šiuo klausimu atsiranda tikrų tikriausias "informacijos badas". Dėl tos pačios priežasties dauguma atsakymų savarankiškai ieško interneto forumuose, klausia draugų ir pažįstamų, ir neretai imasi liaudiškų priemonių, kurios gali būti ne tik neefektyvios, bet ir žalingos žmonių sveikatai.

Susidūręs su pelėsiais, neretas pilnas optimizmo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Tikėjimas lengva ir greita pergale prieš pelėsius praeina - šviežias remontas, atliktas iš aukščiausios kokybės apdailos medžiagų, jau po šešių mėnesių gali būti lygus nuliui. Susiduriate su aibe klausimų, aprašytų aukščiau, ir suprantate, kad tiesiog nežinote atsakymo į bet kurį iš jų. Pabandysime ištaisyti šią padėtį ir pateikti reikiamą informaciją.